A sample text widgetEtiam pulvinar consectetur dolor sed malesuada. Ut convallis euismod dolor nec pretium. Nunc ut tristique massa. Nam sodales mi vitae dolor ullamcorper et vulputate enim accumsan. Morbi orci magna,tincidunt vitae molestie nec,molestie at mi. Nulla nulla lorem,suscipit in posuere in,interdum non magna. | Starbucks kavinėje palikome krūvelę šlamančių. Kava galinga. Užsiturbinom ir išlėkėm į Yu sodus ir turgų. Staiga mus pasivijo dvi merginos. Esą jos studentės,nori patobulinti anglų kalbą. Jos einančios į arbatos gėrimo ceremoniją,gal norėtume prisijungti? O kiek kainuoja? Nieko. Ir šneka šneka be sustojimo. Apie mūsų ūgius,grožį,mano suknelės ilgį,vyro kojines prie batų,kur mūsų vaikai,kodėl dar neturim. Išmoko keletą kinų kalbos žodžių,pavyzdžiui meimei – jaunesnioji sesuo. Arbatos ceremonijoje esame tik keturiese ir meistrė. Mums pasakoja apie visokias arbatas,be paliovos jas pila ir ragina bandyti ir ragauti. Galiausiai įsiūlo nusipirkti 2 pakelius arbatų ir atneša…sąskaitą už ceremoniją. 1000 juanių. Pasijaučiam bjauriai išnaudotais ir apgautais. Ištrūkstam į gatves,milijonai žmonių,prekeivių,mes irgi stumiamės su minia… Yu sodai ramūs,tušti,plaukioja milžiniškos auksinės žuvelės. Galiausiai nusprendžiam eiti iki televizijos bokšto – TV Pearl Tower ir the Bund. Visur tik statybos,Šanchajus – grandiozinė statybų aikštelė. Galiausiai pasiekiam prieplauką – laivo bilietas vienam,persikelti į kitą pusę (salą),kur TV bokštas – 100 juanių. O kitap ten patekti neįmanoma,klausiam? Ne! Tik keltai kelia į kitą pusę. Tunelis pėstiesiems ir metro uždarytas iki 2010 metų Expo parodos. Sustabdom taksi,kad nuvežtų mus į kitą pusę – neveža. Kulniuojam 30 minučių,randam metro ir tunelį. Viskas puikiausiai veikia. Melagiai! Persikeliam į kitą pusę. TV Pearl fantastiškai nerealus! Tačiau pasikėlimo į skirtingus burbulus kaina irgi skirtinga. Perkam bilietus už 100 juanių į du burbulus. Viršuje stiklai aprasoję,žemesniame burbule nėra stiklo,todėl galime apsidairyti. Grindys stiklinės – baisu! O metro pasirodo veikia iki 23:00 val. Grižtam į viešbutį ir registratūra mums nuperka traukinio bilietus Shanghai – Huangshan soft sleep. Žinoma,pasiima 30 % komisinių… Kitą dieną Šanchajus mus išmaudo tikriausia musonine liūtimi! Aš,paveikta kinių aprangos stiliaus,jau renkuosi sukneles – pas mus tokių nėra. Bet visų kaina apie 100 lt,šiek tiek kičinės ir per trumpos mano ūgiui. Dar nuskubam pažiūrėti į Nanjing pedestrian road. Nieko įdomaus – prabangios parduotuvės. Susikrovę savo daiktus sužinome,kad viešbučio iškviestas taksi atvažiuotų tik už 30 minučių. Stabdome gatvėje – visi pilni. Galiausiai keliaujame metro. Pasiekiam stotį,prieš tai kelias valandas klydinėję kaip visada. Nukeliaujam į soft seat laukimo salę – čia taip pats soft seat ir soft sleep,–žmonių mažai,visi kalba angliškai,privilegijuotai suleidžia į traukinį – o tik vėliau visą hard‘ų minią. Sėdim dviese keturvietėje kupe,tikras rojus. Trūksta tik restorano – tenka sotintis užpilamais makaronais. O ir mano vyras staiga blogai pasijaučia. Tikėkimės,kad ne kiaulių gripas… Windsor esu buvusi seniai seniai,kai man buvo tik 16 metų. Tuomet pirmą kartą lankiausi Anglijoje,autobusu su vaikų ir paauglių grupe pažindinomės su ūkanotuoju Albionu. Tada ėjau į Windsor pilį,bet mano prisiminimai visiškai ne apie ją. Atsimenu,po pilies buvo laisvas laikas,ir mus paleido į miestelį šopintis,o kadangi buvo rugpjūtis,tai,žinoma,sale’ai ant kiekvieno lango. Aš tuo metu jau buvau susidėjusi su autobusinėmis panelėmis,kurios toli gražu ne po 16 metų turėjo –vienai buvo 21,kitai panašiai. Todėl,bijodama nepasimesti minioje ir paskui nerasti mūsų autobuso tarp šimtų kitų autobusų,visur slankiojau su jomis. Na o jos nuskuodė į apatinio trikotažo parduotuvę,nes norėjo grįžę pradžiuginti savo vaikinus. Man,deja,tuo metu vaikinai,kaip ir apatinis trikotažas,buvo labai tolima ir nepažįstama planeta,apie kurią nieko neišmaniau. Taigi,toje parduotuvėje taip pat buvo išpardavimas,ir kai kurie komplektėliai buvo sumesti į dideles dėžes bei užlipinta kaina –1 svaras. Atsimenu,aš priėjau,įkišau ranką į tą krūvą ir ištraukiau kažkokį gražų nėriniuotą dalykėlį,bet staiga tuo metu pro duris plūste plūstelėjo pirkėjų minia ir jos kaip širšės apipuolė tas dėžes,man iš rankų išplėšė ką buvau susižvejojusi ir puolė raustis,kad net kabyklos lūžo. Vargais negalais prasibroviau prie durų ir išlindau lauk. Žodžiu,tokie tat prisiminiai iš karališkojo Vindzoro. Šįkart,kadangi pas mus buvo Bank holiday,ilgai mąstę kur keliauti,nusprendėm visgi nuvažiuoti iki Vindzoro. Traukinio bilietus aš užsisakinėju per www.thetrainline.com Iš Kingstono nuvažiavom pakankamai greitai,tik su vienu persėdimu Twickenham. Galutinė stotelė vadinasi Windsor &Eton Riverside,tačiau miestelyje yra dar viena stotis,pačiam centre. Į pilį nėjom,kadangi atvažiavom likus kelioms valandoms iki uždarymo,o taip norisi neskubant pasivaikščioti. Pats Windzor buvo sausakimšas žmonių. Pagrindine gatve,kuri šliejasi prie pilies kuorų,nesulaikomai grūdosi minia. Kitoj pusėj –vien parduotuvių pasažai. Šiek tiek ramiau pasekus rodykle Long walk –rami gatvelė,pasibaigianti sankryža ties pilimi ir parku. Temze nenuilstamai plukdomi turistai. Praplaukimo kaina apie 7 svarai. Na o mes patraukėm link Eton College. Ramus High street,mažai žmoniu,didžiulis parkas šalia koledžo. Temzė,išlaisvinta nuo krantinių,kažkuo priminė Lietuvos upes. Bežiūrėdama pasiilgau plaukimo baidarėmis ir supavydėjau Eton studentams,turintiems tokią nuostabią vietą mokslams. Beje,koledžas taip pat yra lankomas,tačiau reikia pasitikrinti datas. Mūsų atkeliavimo metu viešam lankymui jis buvo uždarytas,kadangi vyko studentų priėmimo procesas. Windsor 
Pilies žibintai 
Prie Long Walk tako 
Eton 
Rami Temzė ties Eton 
Eton College 
Eton Library 
Temzė ties Windsor 
Ši puiki vieta visai netoli mūsų dabartinių namų –kitoje Temzės pusėje,todėl dažnai keliaujame ten pasivaikščioti,kol neatsibosta. Hampton Court rūmai –karalių gyvenvietė. Nors jų ten gyveno ne vienas,man labiausiai įsiminė Henris VIII,kuris turėjo šešias žmonas,bet,deja,nebuvo palaimintas dėl palikuonių. Vis laukė ir laukė sūnaus,o kai galiausiai kažkelinta žmona jį pagimdė,berniukas greitai mirė,ir karalius paniro į milžinišką sielvartą ir kančias. Gražiosios salės buvo uždengtos juodai. Pats Henris VIII buvo baisus tironas,bent jau taip istorija sako. Rūmai jo valdymo laikotarpiu taip pat labai išsiplėtė. Projektavo pats Christopher Wren,garsus Londono architektas,sukūręs ir St Paul katedrą. Per vieną BBC laidą pasakojo,kad šie rūmai tuo metu buvo tikras stebuklas ir turtingumo demonstravimas –man anksčiau mokesčiai buvo renkami ir už langų kiekį bei dydį,o šių rūmų sienos vien „languotos“. Kita naujovė –po židinį kiekviename kambary,su atskiru kaminu,tad visas rūmų stogas lyg kaminų miškelis,tačiau gražių,dekoruotų. Prie rūmų puikus parkas. Buvome pavasarį –per narcizų žydėjimą,kada žiedais nubertos visos pievos –daugybė žmonių eina,fotografuojasi ir gėrisi. Parke įvairi kolekcija visokiausių augalų,išskirtinė –didžiausia pasauly vynuogė (vynmedis),patekusi į Gineso rekordų knygą. Na o čia keletas nuotraukų įdomių gėlių,vešinčių rūmų parke: 
Aš esu tokia truputį gėlių maniakė,negalinti ramiai pro jas praeiti. Auginti tai nemoku,tačiau matydama lauke lietaus lašais apkibusias rožes,visokiausius voratinklius ant gyvatvorių vis pasigailiu,kad nemoku gerai fotografuoti ir neturiu makro objektyvo. Todėl anglų taip mėgstami kiemeliai,pilni visokiausių augalėlių,man tikras lobis ir palaima,tik tiek kad nelįsi pas svetimą žmogų,todėl tenka beeinant pro šalį šnipinėti ir įsivaizduoti nuostabiausius kadrus… Anglija tokia didelė,kad gali keliauti ir keliauti. O ir pamatyti yra ką. Tačiau mūsų didingus planus kol kas riboja finansų ir automobilio stoka. Todėl keliaujam traukiniais,nebrangiais maršrutais,bet stengiamės surasti kažką įdomesnio. Šįkart mūsų akis patraukė St Albans. Tai šiaurės Londone esantis miestelis,tačiau važiuojant traukiniu pastebėjome,kad jį nuo Londono skiria pievos ir laukai,o ne namai,kaip kad paprastai būna. Vikipedijose ir visur kitur St Albans pristato kaip labai seną miestelį,turintį 2000 metų istoriją,kadaise romėnų miestą,aptvertą milžiniška siena,tačiau,deja,nugalėtą ir nugriautą. Šiandien išlikusius griuvėsius anglai saugo ir negailėdami plėšia svarus už apsilankymus. Pats St Albans –smagus ir gyvas miestelis. Šeštadieniais (o gal ir paprastomis dienomis) per centrinę gatvę tęsiasi didžiulis turgus,prikimštas visokių niekučių ir maisto. Centras pilnas įdomių senovinių nameliukų. 
Centrinės gatvės gale stovi Clock Tower –į jį galima užlipti už 1 svarą (kaip pigu!). Tačiau riebiems ir aukštiems tikrai nepatarčiau rizikuoti,nes laipteliai tokie siauri ir lipant į viršų dar siaurėja. Tačiau smagiausia,kad įlipimas ir nulipimas vyksta tais pačiais laipteliais. „Turėjom laimę“susidurti su priešpriešiniu eismu,tai tas eismas turėjo atbulas keliauti atgal. Paguodai –yra kelios nišos,kur gali prisispausti ir praleisti pėsčiuosius. 
Pasirodo,kadaise šiame bokšte gyveno laikrodininkas su šeima. Bokšto laikrodį suprojektavo garsus Londono advokatas,kuris taip pat sumąstė ir Big Beno mechanizmą. Laikrodis ir varpas būdavo naudojami sąžiningai prekybai –po pirmo varpo dūžio miltus ir grūdus prekeiviai parduodavo tik namų reikmėms,vienodomis nustatytoms kainomis,kurias tikrindavo inspektoriai,po antrojo dūžio –perpadavėjams jau kitomis kainomis. Varpas pradėdavo skambėti nuo 4 ryto ir varpininkas savo darbą baigdavo tik apie 9 vakaro. Žinoma,neskambėjo nuolatos. Kaip rašiau,pats varpininkas su šeima gyveno tame Clock Tower. Vienam kambary kabėjo laikrodžio svoriai –keli apie 100 kg sveriantys akmenys,kurie maskatavosi jiems tiesiai virš galvų. Žemiau esančiam kambarėly buvo židinys,dar žemiau –miegamieji,o žemiausiai –virtuvė. Be siaurų laiptelių,mažos erdvės ir grėsmingų svorių nuolat skambėjo nepaliaujamas tiksėjimas ir metalinių rodyklių džeržgesys. Tačiau jie jau buvo prie to pripratę. Iš Clock Tower atsiveria įdomūs vaizdai į miestelį ir jo apylinkes –centrinę gatvę,turgų,katedrą… 
St Albans katedra –gražiausias miestelio lankytinas pastatas. Pastatyta kankinio St Albans garbei,kuris padėjo pasislėpti krikščionių kunigui. Jei nemeluoju,pati katedra –ilgiausia visoje Anglijoje. Ji buvo nuolat plečiama,perstatoma. Gaila,nepavyko patekti į vidų –vyko turtingų žmonių vestuvės ir lankymasis buvo apribotas. Tad tikriausiai teks čia apsilankyti dar kartą… 
Na,o miestelio pasididžiavimas –Verulamium parkas su keliomis išmėtytomis romėniškų pastatų liekanomis –siena,kuria kadaise buvo aptvertas Verulamium miestas,ir kuri buvo 6 km ilgio ir 6 metrų pločio - 
Mozaikinėmis grindimis,kurios būdavo klojamos romėnų pastatuose. Tai ne šiaip sau grindys –šildomos! Po jomis buvo sukonstruota erdvė karštiems dūmams ateiti,žodžiu ne veltui romėnai –pasaulio inžinieriai,nemėgę gyventi įprastai. 
Taip pat St Albans yra visas romėnų muziejus,tačiau mes ten nesilankėm,kadangi mokamas. Nusprendėm,kad įdomesnio muziejaus nei Romoje,tikrai nepamatysim… Galiausiai –romėnų teatro liekanos. 
Tačiau ne tik muziejinėm vertybėm įdomus St Albans –jame yra ir viena seniausių išlikusių alinių Anglijoje,šiems laikams neįprastos,aštuonkampės formos. Buvo įdomu paragauti vietinės trintos skrudintų cukinijų,pupelių ir mėtų sriubos,na ir alaus,žinoma. 
St Albans smagus miestelis pasivaiksciojimui. Didelis parkas su upe ir ežeriuku bei juokingai besimaudančiomis antimis,visokie vandens dušai vaikams,suaugusieji subridę į ežerą lenktyniavo laivų modeliais (ten rimtos varžybos buvo,su teisėjais,stebėtojais –ne šiaip vaikų žaidimai). Dar kelios nuotraukos iš simpatiškojo St Albans: 
Anglijoje gyvename jau septynis mėnesius,bet niekados nebuvome iškeliavę toliau nuo Londono. Na,galinių pietų ir pietvakarinėse traukinių stotelių miesteliuose apsilankėme – tačiau ir jie alsavo didmiesčio dvasia. Šį savaitgalį – dėkui Viljamui ir Keitei už keletą laisvadienių – nusprendėme apsidairyti,kaipgi atrodo ta šalis,kurioje gyvename. Ne iš lėktuvo Angliją mačiau tik būdama šešiolikos metų – kėliausi keltu į Doverį ir svaigau,žiūrėdama į baltas pakrantės uolas. Troškau,kad ir mano antroji pusė pamatytų tą stebuklą,kurio aš ilgai negalėjau pamiršti. Kad būtų įdomiau ir ekstremaliau – išsinuomojom visiškai naują automobilį ir patraukėm į kelionę. -Tikiuosi,esate ne kartą važiavę kairiąją puse? – duodama automobilio raktelius paklausė automobilių nuomos kompanijos agentė. -Mmm…– mudu tylėjom,žiūrėdami į blizgančią mašiną. Neesam vairavę,bet…Kol susiruošėm atsakyti,agentė jau buvo dingusi. Kas beliko – važiuoti. Ech,vairavimo ypatumai pirmą kartą vairuojant Anglijoje visiškai naują automobilį kairiąja kelio puse: 1)Važiuoji,tarsi transportuotum visos Anglijos vištų fermų kiaušinius; 2)Nuolat ieškai pavarų perjungimo svirties dešinėje automobilio pusėje; 3)Tas pats ir su saugos diržais – ranka automatiškai grabalioja orą kairėje pusėje; 4)Nuvažiavus šimtą mylių,smegenys staiga nusprendžia,kad ir pedalai išsidėstyti atvirkštine tvarka – vietoj sankabos,stabdžio ir akceleratoriaus- akceleratorius,stabdis ir sankaba. Laimė – stabdis visada lieka per vidurį. 5)Teks priprasti,kad iš paskos velkasi automobilių karavanas. 6)Sužinai,kad Anglijos keliai labai siauri,ir keikiesi,kodėl neišsinuomojai Smart‘o,bet abejoji,ar ir jis išsitektų šiuose keliuose; 7)Ypatingai smagus ekstrymas – už staigių posūkių dviejų juostų kelias staiga virstantis vienos juostos keliu,nors prieš tai nebuvo jokių perspėjimų 8 )Atskiri šviesoforai važiuojantiems tiesiai ir sukantiems į kairę ar dešinę – iš toli matai daugybę raudonų ir žalių švieselių 9)Dvigubi žiedai – važiuoji kaip išmanai… Ir dar daug įvairiausių naujienų,apie kurias net nenutuokei. Aš laiminga ir dėkinga kantriems Anglijos vairuotojams,kurie stovėjo ir laukė,kol aš suvoksiu,į kurią kelio juostą įvažiuoti,kurie leido rikiuotis žieduose skersai išilgai…Galų gale,vairuojant reikia laikytis dviejų auksinių taisyklių – laikykis kairės ir nepanikuok! Mūsų kelionės pirmos dienos maršrutas buvo toks – Londonas-Bognor Regis-Birling Gap-Londonas. Įspūdingiausi objektai – Lancing koledžas ir bažnyčia bei Birling Gap baltos uolos ir žemumomis milžiniškais vingiais besiraitanti upė,kurią spėjome pamatyti bevairuodami į kalną ir leisdamiesi žemyn – ten dar kartą būtinai sugrįšime ir pažiūrėsime ne tik per automobilio langą! Lancing bažnyčią pamatėme bevažiuodami iš Bognor Regis į Braitoną. Milžiniškas statinys buvo toks įspūdingas,kad mes nieko nelaukę sukome iš kelio ir nepasigailėjome. Bažnyčioje dirbo du savanoriai anglai,kurie sutikę nedrąsius keliautojus,pasisiūlė papasakoti ir aprodyti pastatą. Seni anglai šilti žmonės. „Mums be galo įdomios kitos kultūros“– kartą man pasakė 85 m. amžiaus Rosmary,savanoriaujanti kartu su manimi mažoje labdaros parduotuvėlėje“. Tačiau tų kitų kultūrų tiek daug… Po šios kelionės turiu naują meilę – Birling Gap uolas. Šalta ir drėgna,kreidinė jų uoliena,ryškus baltas švytėjimas,begalinis vėjas,apvalūs akmenys,akmenėliai ir akmenukai…Dabar suprantu,kodėl dauguma londoniečių pirko namus,pastatytus ant šių uolų ir vėliau jų neteko,jūrai nuolat griaunant krantą. Ten egzistuoja kažkokia paslaptinga trauka,kitas pasaulis,nepanašus į šią žemę. Jei tik turėčiau mašiną – kiekvieną savaitgalį keliaučiau ten ir grįžčiau,tysdama maišus keistų kiauravidurių akmenukų,ateiviškų,kaip ir pati vieta… | |
